i.

1912 m. Žemaitė rašė apie kažkokią nežinomą Vilniuje vykusią parodą. Rašinyje ji perpasakojo nugirstą pokalbį, kurio pašnekovai parodos matyti irgi nebuvo matę, bet girdėjo apsilankiusiųjų įspūdžius, kurie, lyg tyčia, irgi buvo be turinio. Savo raštelyje tuos turinius ji ir aprašė kaip niekur neregėtus „miesto turtus“, „brangenybes“ ir „puikius tvarinius“. Įspūdžiai iš parodos. Tikra istorija. 1912 m.

ii.

„Sako: kas galva, tai protas.“ Lietuvos dailininkų paroda – Tautiška paroda. 1907 m.

iii.

„(...) raitieji geležiniai žmonės ėmė pulti ant tos minios pėsčiųjų, ėmė su arkliai trypti, lipti ant viršaus, mojuoti ir šiokį tokį mušti, kas tik pakliuvo. Pėstieji sukilo gintis“ ėmė raituosius durti, badyti, kirviais kapoti, kiti akmenimis ir plytomis laidyti. Pasidarė visi biaurūs, kruvini... Daugumas be rankų, be kojų, be galvos krito ant žemės ir vėl kėlėsi. Dangus ir žemė paliko raudoni, oras juodas... miestai, miškai degti, pyškėti, griaustinis grumėti...“ Sapnas. 1900 m.

iv.

Žemaitė skyrė juodąsias girias ir baltmiškius. Juodosiomis giriomis ji vadino spygliuočių, o baltaisiais – lapuočių miškus. Pirmajame visų Rusijos moterų vykusiame suvažiavime (1908 m.)susipešus feministėms ir socialistėms, Žemaitės liudijimu ginčą laimėjo pirmosios. Giria juodoji. Baltmiškis. (Autografai dingę) Pirmasis visos Rusijos moterų suvažiavimas. 1909 m.